Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama regionams, turintiems specifinių teritorinių ypatumų, visų pirma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174 straipsnyje. Pagrindiniuose politikos dokumentuose konkretūs teritorijų tipai nustatomi dviem būdais: kaip turintys ypatingų sunkumų ir turintys ypatingą turtą, daugelis yra naudingi visai Europai. Tam tikrų tipų teritorijų galimybių ir problemų sprendimas reiškia, kad šias teritorijas reikia vertinti atsižvelgiant į aplinkybes, o ne „išskirtas“. Apskritai atrodo, kad teritorinis bendradarbiavimas yra natūrali politikos, skirtos konkrečioms geografinėms vietovėms, sudedamoji dalis, siekiant užtikrinti darnų vystymąsi, grindžiamą regionų lyginamaisiais pranašumais. Europos lygiui tenka akivaizdus vaidmuo skatinant teritorinį bendradarbiavimą už nacionalinių sienų. Todėl Europos politiniam dialogui ir diskusijoms dėl sanglaudos politikos po 2020 m. ir atnaujintos Europos teritorinės darbotvarkės, kuri turi būti priimta iki 2021 m., labai svarbu geriau suprasti geografines teritorijas ir atitinkamas jų problemas bei galimybes. Šiam projektui daugiausia dėmesio skiriama šių rūšių teritorijoms: retai apgyvendinti regionai; kalnų regionai; Salos, įskaitant salų valstybes ir pakrančių zonas.
