COVID-19 pandemija sukėlė precedento neturinčią socialinių, politinių ir ekonominių sistemų krizę visoje Europoje ir pasaulyje. Nuo 2020 m. kovo mėn. Europos šalys, regionai ir miestai ėmėsi įvairių priemonių viruso plitimui sustabdyti. Šios priemonės, kuriomis siekiama sumažinti spaudimą sveikatos priežiūros sistemoms, turėjo didelį poveikį daugeliui ekonominės veiklos sektorių visame žemyne. COVID-19 ir sanitarinės priemonės, kurių imtasi siekiant sustabdyti jos plitimą, daro įvairią ardomąją įtaką žmonių gyvenimui ir miestų, didmiesčių zonų ir regionų veikimui. Dėl izoliavimo priemonių staiga pasikeitė žmonių darbo, studijų, parduotuvių, socializacijos ir judėjimo būdai. Šių priemonių rezultatai daugeliu atžvilgių buvo žalingi, dėl to, inter alia, žmonės, netekę darbo arba privalantys pasiekti galą, gauna mažesnes pajamas, yra socialiai izoliuoti ir (arba) turi derinti darbą ir mokyti savo vaikus namuose. Tačiau po pandemijos taip pat gali būti šiek tiek naudos. Iš pirmųjų preliminarių analizių matyti, kad skaitmeninė pertvarka galėtų būti paspartinta, nes sustiprintas skaitmeninių paslaugų teikimas gali paskatinti ilgalaikes inovacijas[1]. Po izoliavimo laikotarpių judumo modeliai taip pat pasikeitė. Dar prieš pandemiją vietos ir regionų politikos formuotojai pirmenybę teikė dviračių transportui, nes jis naudingas aplinkai. Pandemija dar labiau sustiprino šią raidą, o kai kuriuose didžiuosiuose miestuose viešojo transporto keleivių skaičius sumažėjo 70–90 proc.[2], o tai taip pat yra didžiulis iššūkis tvaraus transporto politikai. Vis daugiau Europos miestų pradėjo tiekti savo piliečiams laikiną dviračių transporto infrastruktūrą (angl. pop-up dviračių takai), taip užtikrindami trumpalaikes judumo politikos adaptacijas. Vis dėlto dar neaišku, ar šios pereinamojo laikotarpio priemonės gali būti paverstos nuolatiniais sprendimais ir kaip ir ar jos galėtų prisidėti prie Europos regionų ir miestų žaliosios pertvarkos. Visų valdymo lygmenų politikos formuotojai reikalauja, kad teritoriniai įrodymai galėtų parengti politikos priemones, kuriomis būtų galima įveikti tiesioginį pandemijos poveikį trumpuoju laikotarpiu ir valdyti ilgalaikį jos poveikį. Šia taikomųjų mokslinių tyrimų veikla siekiama prisidėti prie tokių teritorinių įrodymų pateikimo analizuojant geografinius COVID-19 pandemijos modelius nuo jos pradžios iki 2021 m. Tai darydama ji daugiausia dėmesio skirs tiesioginiams ir netiesioginiams socialiniams izoliavimo priemonių padariniams, įskaitant jų teritorinius aspektus, t. y. aspektui, į kurį iki šiol nebuvo atsižvelgta atliekant visos Europos mokslinius tyrimus regionų ir vietos lygmeniu.